Domėtis amžinosiomis vertybėmis turi ir vaikai
Spalio pradžioje mūsų mokyklos moksleiviai (5 b, d, 6b ir 8 a klasių) vyko į Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklį „Liūdnas dievas“. Tai jautri ir tikra istorija apie vieną skaudžiausių žmonijos istorijos puslapių – holokaustą ir legendinį žydų kilmės lenkų šviesuolį Janušą Korčaką.
Ilgojoje salėje apsigyveno ne pasakų pasaulis, o realybė – Antrojo pasaulinio karo metais įkurti Varšuvos našlaičių namai. Minorinėmis nuotaikomis persmelktu spektakliu režisierė siekia ne tik garsiai prabilti apie skaudžius, nors dažniausiai nutylimus dalykus, bet ir išaukštinti stiprią ir humanišką žmogaus prigimtį, kuriai nesvetima meilė, tolerancija, bendradarbiavimas ir tikėjimas. Teatro mokyklėlės ir Kauno dramos teatro scenos kūrinys yra skirtas žymaus humanisto, gydytojo, pedagogo Janušo Korčako (Henriko Holdšmito) asmenybei ir gyvenimui holokausto metais Varšuvos gete, į kurį buvo perkelti jo vadovaujami Našlaičių namai. 1942 metais J.Korčakas ir aštuoni Našlaičių namų darbuotojai kartu su 200 vaikų buvo sudeginti Treblinkos mirties lageryje. Žydų tautybės lenkų šviesuolis Korčakas tapo meilės ir pasiaukojimo vaikui simboliu ne tik holokausto laikotarpiu – jis juo išlieka iki šiol. Spektakliu siekiama supažindinti Lietuvos visuomenę, ypač jaunimą su J.Korčako idėjomis, gyvenimu ir veikla.
Spektaklyje tiesioginių mirties scenų nėra. Finalinėje scenoje vaikai simboliškai atsisveikina ir išeina į Anapus. Pasak režisierės I.Paliulytės, „domėtis amžinosiomis vertybėmis turi ir vaikai. Jų ir suaugusiųjų pasauliui daroma didžiulė žala skelbiant mirties nebuvimą. Mirtis ir kančia yra. Tik kančia padaro mus žmonėmis, sutaurina, paskatina matyti ir girdėti vienas kitą.“
Spektaklis mokiniams labai patiko. Štai keletas atsiliepimų apie šį spektaklį:
„Spektaklis buvo labai įdomus. Man labiausiai patiko, kaip auklė rūpinosi vaikais, kurie neturi mamų. Aš džiaugiuosi, kad turiu mamą, kuri manimi rūpinasi.“
„Kai atėjau į teatro salę, pamaniau, kad bus neįdomu, tačiau, prasidėjus spektakliui, negalėjau nuo scenos atitraukti akių. Buvo taip įdomu, graudu, kad to negalima apsakyti žodžiais. Pasibaigus vaidinimui, plojome dešimt minučių, taip dėkojome aktoriams.
Šie spektaklio įspūdžiai bus neužmirštami.“
„Netikėta buvo tai, kad spektaklis vyko prie pat žiūrovų, ir tai man patiko. Spektaklis man labai patiko, jį žiūrėjau susidomėjęs, nustebęs ir su malonumu pažiūrėčiau jį dar kartą. Viskas atrodė labai tikra, taip tikra, jog visi aktoriai, buvę scenoje, atrodė lyg tikri žydai. Tai buvo lyg grįžimas į praeitį. Tas spektaklis dar kartą įrodė, kad reikia džiaugtis mažais dalykais, tiesiog tuo, ką turi.“
„Spektaklis paliko neišdildomą įspūdį. Jis pakeitė mano nuomonę, kad visi spektakliai labai nuobodūs.
Namo grįžau kupinas įspūdžių ir pakilios nuotaikos. Šios dienos neužmiršiu dar ilgai.“
„Labai patiko Daktaro garsiai pasakytos mintys apie laiką, kad jį verta branginti. Patiko aktoriai, jų įsijautimas, pasitikėjimas, o vaidinantys vaikai tiesiog sužavėjo, nes nemaniau, kad vaikai gali taip įsijautę vaidinti... Spektaklis man tikrai labai patiko, jį galėčiau dar žiūrėti ir žiūrėti.
Dėkoju Kauno dramos teatro aktoriams – dideliems ir mažiems – už puikią vaidybą, dėkoju režisierei Inesai Paliulytei, sukūrusiai tokį nepaprastą spektaklį. Ačiū.“
„Spektaklis „Liūdnas Dievas“ man labai patiko tuo, kad jis sukurtas pagal tikrus liūdnus įvykius. Patiko aktoriai, tarp jų buvo ir daug mažų vaikų, kurie labai šauniai vaidino. Spektaklio metu buvo pasakyta daug prasmingų, pamokančių žodžių.“
„Spektaklis „Liūdnas Dievas“ man labai patiko, nors salė, kurioje vyko vaidinimas, ir nebuvo labai graži, bet tokia aplinka spektakliui labai tiko. Mane privertė susimąstyti Daktaro žodžiai apie gyvenimą. Supratau, kad tuo metu žmonėms nebuvo lengva gyventi. Daktaras buvo tikrai labai geras, nes nepaliko vaikų, nors turėjo galimybę išeiti.
Žiūrėdama spektaklį, jaučiausi taip, lyg pati jame dalyvaučiau. Norėčiau dar daug kartų pamatyti šį vaidinimą, nes viskas labai patiko.“
„Lietuvių kalbos mokytojai Vaidai papasakojus apie spektaklį „Liūdnas Dievas“, jis mane labai sudomino, laukiau tos dienos, kada jį pamatysiu. Kai atėjome į salę, kurioje turėjo vykti spektaklis, ji man pasirodė labai keista, tačiau prasidėjus vaidinimui, supratau, kad šiam spektakliui tokia salė labai tinkama.
Visi aktoriai vaidino labai gerai, įsijautę į savo vaidmenis. Labiausiai patiko Daktaras. Jis, nors ir galėjo palikti vaikus, bet to nepadarė, buvo su jais iki paskutinių gyvenimo akimirkų.
Įsiminė auklės pasakojimas apie vaikystėje turėtą kanarėlę, kuriai nugaišus, mergytė ją palaidojo ir norėjusi pastatyti kryželį, tačiau vienas žmogus pasakęs, kad žydams kryžiai nestatomi. Mane papiktino, kad žydai buvo taip menkinami, kad su jais buvo taip žiauriai elgiamasi.
Įsiminė spektaklio metu pasakyta mintis, kad Dievas mums davė viską, bet nedavė laiko. Didžiausią įspūdį man vis tiktai padarė vaikai. Jų buvo tiek daug... Manau, kad žmonės, kurie statė šį spektaklį, turėjo turėti daug kantrybės, norėdami išmokyti vaidinti tokią daugybę vaikų.
Į spektaklį „Liūdnas Dievas“ norėčiau nuvažiuoti dar bent kartą.“
„Spektaklis ‚Liūdnas Dievas“ buvo labai įdomus. Visi aktoriai vaidino be galo įsijautę. Ir dideli, ir maži aktoriai – visi vienodai profesionaliai atliko savo vaidmenis. Mane labai nustebino mažieji aktoriai. Nesitikėjau, kad galima rasti tiek daug gabių vaikų, kurie taip natūraliai elgtųsi scenoje.
Įdomios buvo ir dekoracijos: stalas, prie kurio tilpo net 64 vaikai, dviaukštės lovos, vaikiška vonelė, kurioje, pasak auklės, vaikystėje buvo maudytas pats vaikų namų daktaras, kurį labai puikiai vaidino aktorius Egidijus Stancikas. Nustebino elektrinė viryklė, ant kurios buvo uždėta keptuvė, o joje kepamų blynų kvapą užuodėme ir mes, žiūrovai.
Mane labai sujaudino visas spektaklis, o ypač pabaiga. Buvo graudu žiūrėti į vaikus, kurie turėjo mirti, be galo liūdna matyti paskutines Daktaro gyvenimo akimirkas.
Nuoširdžiai dėkoju mokytojai Vaidai Kriščiūnienei, kuri suorganizavo išvyką į spektaklį „Liūdnas Dievas“, visiems jame vaidinusiems aktoriams ir iš visos širdies dėkoju režisierei Inesai Paliulytei, kuri sukūrė tokį nuostabų spektaklį.“
Linksmoji ir judrioji kelionės dalis tęsėsi batutų parke. Juk vaikams be galo svarbu - judėjimas ir apskritai įvairi fizinė veikla. Todėl mes tuo pasirūpinome ir perkėlėme vasarą į jaukią ir spalvingą erdvę, skirtą vaikams padūkti, laisvai pajudėti – tai batutų parkas Kaune. Kiekvienas galėjo mėgautis neprilygstamu aukštų šuolių ir skrydžių džiaugsmu. Čia juo gali mėgautis bet kokio amžiaus, sudėjimo ar fizinių gebėjimų žmogus – nes šuolis, tai laisvė… Gerai praleidę laiką, pavargę, bet linksmi grįžome namo.
5 b klasės auklėtoja Vaida Kriščiūnienė
