Žmogus nėra skaičius

Mes gyvename pasaulyje, kuriame viskas skaičiuojama. Reitingai. Kodai. Statistikos.
Produktyvumas. Greitis. Vertė.

Žmogus tampa eilute sistemoje. Numeriu byloje. Duomenų vienetu ekrane.

Tačiau žmogus nėra skaičius.

Skaičius nejaučia baimės.
Skaičius neprisimena vaikystės kvapo.
Skaičius neverkia naktį ir nesijuokia iki ašarų.
Skaičius neturi balso.

Todėl rugsėjo 23-iąją, Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, ypač svarbu prisiminti ne tik skaičius, datas ir istorinius faktus. Svarbu prisiminti žmones.

Holokausto metu Lietuvoje buvo sunaikinta beveik visa šimtmečius čia gyvenusi Lietuvos žydų bendruomenė. 1941–1944 m. buvo nužudyta apie 190–200 tūkstančių žmonių.

Šie skaičiai būtini tam, kad suvoktume tragedijos mastą. Tačiau vien skaičių neužtenka. Už kiekvieno skaičiaus buvo žmogus. Už kiekvieno skaičiaus – vardas. Šeima. Namai. Mokykla.
Draugai. Mėgstama daina. Svajonės. Kasdienis gyvenimas...

Holokaustas buvo ne tik žmonių žudymas. Tai buvo ir žmonių pavertimas „kitais“, jų atskyrimas, diskriminavimas, nuasmeninimas. Žmogaus vardą vis dažniau pakeisdavo numeris, jo gyvenimą – byla, o jo likimą – sprendimas, priimtas sistemos.

Todėl šiandien kalbėdami apie Lietuvos žydų genocidą turime kalbėti ne tik apie tai, kiek žmonių buvo nužudyta, bet ir apie tai, kas jie buvo.

Jie buvo mūsų šalies žmonės. Jie kūrė Lietuvos miestus ir miestelius, mokėsi, dirbo, kūrė meną, mokslą, kultūrą ir verslus. Lietuvos žydų bendruomenė buvo neatsiejama mūsų valstybės istorijos dalis.  Todėl atmintis yra daugiau nei skaičių pakartojimas. Atmintis – tai pastanga sugrąžinti žmogui vardą.

Rugsėjo 23-iąją  prisiminkime ne tik skaičius, ne tik datą, ne tik istorijos vadovėlio eilutę.

Prisiminkime žmogų. Nes kiekvienas žmogus yra daugiau nei rezultatas, daugiau nei procentas, daugiau nei identifikacijos kodas. Žmogus nėra skaičius. Atmintis prasideda tada, kai skaičius vėl tampa vardu.

Gimtosios kalbos mokytoja Vaida Kriščiūnienė