Literatūrinio raštingumo ugdymas: paveldas, technologijos ir psichologija

Skaitmeniniame amžiuje neišvengiamai susiduriame su mokinių raštingumo įgūdžių menkėjimu. Knygų skaitoma vis mažiau, jų vietą užima planšetės, išmanieji telefonai ir kompiuteriai, įprantama prie momentinio įspūdžio, dažniausiai nereikalaujančio jokių minties ar mąstymo pastangų. Socialiniuose tinkluose mirga žodžiai ir sakiniai, nesaistomi jokiais gramatiniais ryšiais, brukamas prastas, primityvus stilius, pagardintas angliškais įterpiniais. Jums kyla klausimas: koks ryšys gali būti tarp knygų skaitymo ir mokinių raštingumo? Mano lietuvių kalbos mokytoja dažnai sakydavo, kad kuo daugiau žmogus skaito knygų, tuo jo kalba turtingesnė, rišlesnė ir patrauklesnė. Tuo labiau regimoji atmintis padeda įsisavinti, kaip vienas ar kitas žodis yra rašomas, kodėl sakinyje naudojami būtent vieni ar kiti skyrybos ženklai, nejučiomis vyksta analizė ir lyginimas. Ir tuomet visos tos begalinės sudėtingos kalbos normos ir taisyklės įsikūnija tekste ir įgauna visą tą prasmę – kalbos vientisumo prasmę.

Šiame straipsnyje kalbėsime apie 10-14 metų mokinių raštingumo įgūdžių puoselėjimą ir metodus, kurie galėtų atnešti sėkmę. Pirmiausia, į ką reikės atkreipti dėmesį, tai į šio amžiaus vaikų psichologinius raidos ypatumus, nes būtent tai gali mums ateiti į pagalbą norint pasiekti kuo geresnių rezultatų. 10-14 metų mokiniai tai jau nebe vaikai, bet dar ir ne jaunuoliai. Šis amžiaus tarpsnis lyg takas per mišką, kuriame jiems tenka susidurti su įvairiais paauglystės iššūkiais: tapatybės formavimusi ir ieškojimo savo vietos po saule, socialiniais santykiais, emociniais ir kognityviniais pokyčiais. Šiuo pakankamai sudėtingu metu labai svarbus yra priklausymas grupei ir būtent šia linkme mokytojas ir gali nukreipti neprimesdamas savo valios, tačiau pasiūlydamas ir paskatindamas. Kita vertus, visiškai atsitverti nuo inovatyviųjų technologijų nederėtų, kadangi šiuolaikiniai jaunuoliai savo gyvenimo neįsivaizduoja be išmaniųjų įrenginių, tiesiog galima būtų jas panaudoti bendram tikslui pasiekti.

„Kalbos sargai“ galėtų būti mokinių grupė, kurios nuostatai remtųsi gimtosios kalbos meile ir jos puoselėjimu. Mokytojas turėtų įskiepyti vaikams, kokia unikali ir ypatinga yra mūsų kalba ir kokia garbė yra ją mokėti, ja kalbėti ir rašyti. O  jei dar užsiminti, kad daugybė žmonių naudoja anglų, vokiečių kalbas, tačiau jie nemoka mūsų kalbos ir tuo mes esame ypatingi? Todėl turime viską padaryti, kad mūsų kalba būtų taisyklinga, kad skambėtų greta kitų kalbų ir kad kiti žmonės taip pat norėtų išmokti mūsų kalbą. Drauge tai būtų ir bendraminčių grupė, kuriuos sietų panašūs interesai ir kuriems būtų gera drauge leisti laisvą laiką. Labai svarbu būtų  leisti mokiniams pasiskirstyti, kas už ką atsakingas, kokias pareigas atlieka: teksto kūrėjo, redaktoriaus, dizainerio, ryšių su visuomene atstovo ir panašiai. „Kalbos sargai“ galėtų sukurti Facebook paskyrą, pakviesti bendraminčius, pristatyti savo grupę ir požiūrį, kad mokėti savo kalbą, rašyti be gramatinių klaidų, kalbant naudoti kuo platesnį žodyną ir skaityti knygas yra stipru. Galima organizuoti logotipo ir šūkio konkursą. Galima skelbti asmenukės su įdomiausia perskaityta knyga konkursą, rinkti nugalėtoją ir paskyroje talpinti vardinius nugalėtojų diplomus. Manau, kad pasirinkimas didžiulis ir viskas priklauso nuo mokytojo ir mokinių įsitraukimo ir kūrybiškumo.

Grupės tarpusavio veikla galėtų turėti ir kitą ugdomąjį aspektą. Užsiėmimo metu vertėtų akcentuoti turtingos kalbos be žargono, skolinių ar keiksmažodžių grožį. Patarčiau mokytojui rasti įdomias ištraukas iš pedagoginiu ir moraliniu požiūriu vertingos, jaunimui skirtos literatūros ir parašyti diktantą, baigiant diktavimą ties vieta, kuri, galbūt, suintriguotų mokinius ir paskatintų juos tą knygą perskaityti, o vėliau grupėje pasidalinti mintimis, ar knyga atitiko lūkesčius. Galbūt, pasidalinti kokiu nors sakiniu, žodžiu, aprašymu, kuris jiems įstrigo.   Antra, mokiniams galima būtų pasiūlyti pasirinkti skirtingas gramatines taisykles, jas pristatyti draugams ir pristatymo metu padaryti viską, kad taptų aišku, kaip tą taisyklę pritaikyti. Na,  ir pabaigoje imkime ir pasitelkime savo tautos sakmes bei padavimus – jų turime gausybę. Pilys, kalnai kalneliai, upės, miškai – vos ne kiekviena žemės vieta yra apipinta mitais ir legendomis. Skaitykite drauge, kalbėkitės, kurkite savo pačių padavimus, aptarkite grupėje, jei bus noro – dalinkitės Facebook paskyroje savo pačių vardu arba, jei taip nuspręsite, literatūriniu slapyvardžiu.

Tokios ir panašios veiklos ne tik padės mokiniams įgyti svarbias kalbos kompetencijas, bet ir gilinti žinias apie tautinį paveldą bei pagerinti raštingumo įgūdžius. Integruodami šias veiklas į mokymosi procesą, mokiniai ne tik lavins savo kalbinius gebėjimus, bet ir ugdys kūrybiškumą, stiprins savo identitetą ir puoselės pagarbą gimtajai kalbai. Be to, tai skatins jų domėjimąsi kultūros paveldu, kuriame slypi neįkainojamos žinios ir istorijos, formuojančios mūsų tautos savastį. Taip bendromis pastangomis galime kurti raštingą, kultūringą ir sąmoningą jaunąją kartą.

Straipsnio autorė Irada Miltinienė

Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinė mokykla