Didžiųjų švenčių belaukiant

Istorijos mokytojos D. Uldinskienės paraginti mokiniai  organizavo advento vainikų parodą. Advento arba Kalėdų vainikus vaikai  pynė iš eglės ar kitų visžalių medžių šakelių bei kitų gamtinių medžiagų,  tradiciškai puošė žvakelėmis, primindami visiems, kad   gruodis yra susikaupimo, gražiausios metų šventės – Kalėdų – laukimo mėnuo.

Įdomu, kad už tradicinius atributus – advento kalendorių, vainiką ir žvakę turime dėkoti vokiečiams, kurie juos sugalvojo. Manome, kad į Lietuvą ši tradicija atkeliavo per Klaipėdos kraštą.

Seniau lietuviai (o būtų gerai ir šiandien) tamsiais gruodžio vakarais susirinkdavo draugėn, susėsdavo prie ilgo stalo jaukiai žvakelių liepsnelėms plevenant aptarti nueinančius metus, rūpesčius ir darbus. Kartais giedodavo, dainuodavo advento dainas su priedainiuose skambančiu paslaptingu „leliumai“ ar  „aleliuma rūta“, dirbdavo įvairius darbus, pavyzdžiui,  moterys megzdavo šiltas vilnones kojines žiemai. Jaunimas žaisdavo, ratelius eidavo –  tik ramiai.

Gruodis – ir šventinių turgų metas, išlikęs ir šiandien. Seniau juos vadino šventaturgiais. Juose buvo galima rasti visko, ko dar trūksta šventiniam stalui.

O iki Kūčių kiekvienas turėjo pasišvęsti geriems darbams: padėti vargstantiems, aplankyti ligonius, atjausti sunkius išgyvenimus patyrusius.

Būkime nuoširdūs vieni kitiems Didžiajame Laukime. Prasmingų darbų, ramybės, susikaupimo.