Kaip, psichologiniu požiūriu, mokytojai gali padėti mokiniams atrasti savo paveldą?

Parama mokiniams visose jų veiklose yra vienas pagrindinių mokytojų uždavinių. Didėjant vaikų psichikos sveikatos problemoms ir vis akivaizdžiau pastebint motyvacijos veikti stoką, minėtas mokytojo vaidmuo įgyja ypatingą svarbą. Konkuruoti su socialine žiniasklaida, siekiant suteikti mokiniams kitokį požiūrį į pasaulį ir parodyti veiklą už internetinės tikrovės ribų, yra iššūkis šiuolaikiniams pedagogams. Ar skatinimas atrasti kultūros paveldą, artimą ir tolimą, gali būti vienas iš būdų patraukti jaunų žmonių dėmesį ir sudominti juos? O jei taip, kaip juos paremti ir motyvuoti tokiai veiklai? 

Pirmiausia naudinga rodyti asmeninį pavyzdį. Per pamoką skyrus kelias minutes ir papasakojus mokiniams apie apsilankymą muziejuje, parodžius savaitgalio žygio metu matytų lankytinų vietų nuotraukas, tai tikrai turės teigiamą poveikį. Jei mokytojas vaikams yra autoritetas, jie galbūt patys norės leistis į panašią kelionę su tėvais, o paskui apie tai papasakos klasės draugams. 

Antra, puiku, jei pedagogas išklauso vaiko pasakojimą apie matytą įdomią vietą. Mokiniai mėgsta prieiti prie pedagogo, pavyzdžiui, per pertrauką tarp pamokų, ir pasidalyti savo įspūdžiais ir apmąstymais apie tą vietą. Suaugusiojo parodytas entuziazmas, pagyrimas įkvepia jauną žmogų toliau tyrinėti pasaulį. 

Psichologiniu požiūriu dar geriau, jei galima derinti minėtas formas. Tad kaip dėl pamokos, kurioje visi, t. y. ir mokytojas, ir mokiniai, gali pasidalyti savo istorijomis apie materialaus ir nematerialaus paveldo pažinimą? Informacija mokyklos socialiniuose tinkluose arba mokyklos interneto svetainėje apie tai, kad tokia pamoka įvyko, labai įkvepia vaikus. Žinojimas, kad jų pastangos sulaukia platesnio atgarsio tarp kitų mokytojų, kitų klasių mokinių, tėvų, švietimo institucijų ir vietos bendruomenės, kelia pasididžiavimą ir yra naudingas jauno žmogaus savivertės jausmui.

Į mokyklą pakvietus mokinių tėvus ar senelius, kurie gali papasakoti apie savo praeitį, susijusią su vietinėmis vietovėmis, labai sustiprėja vaikų pasitikėjimas savimi. Tai parodo jiems ryšį tarp praeities ir dabartinių kartų. Tai suteikia tradicijų tęstinumo jausmą ir didina poreikį atrasti vis daugiau ir daugiau.  

Taigi, kaip matote, psichologinė pagalba mokiniams ir jų skatinimas pažinti kultūros paveldą remiasi dviem pagrindiniais veiksniais: žmogumi su asmenine istorija ir jaunų žmonių motyvavimu bei vertės jausmo ugdymu. Geras jausmas ir pasitikėjimas tuo, ką norime daryti, visada teigiamai veikia asmenis, nepriklausomai nuo jų amžiaus. Šis požiūris atrodo ypač vertingas jauniems žmonėms, kurie dar tik formuoja savo vertybių sistemą. Šios sistemos kūrimas remiantis paveldu, tradicijomis ir kultūra plačiąja prasme suteikia galimybę suaugti, kai yra vietos smalsumui ir pasaulio tyrinėjimui.