Vilkaviškis-laiko atspindžiai

Mes, vilkaviškiečiai ir Vilkaviškio rajono gyventojai, kasdien vaikštome ir važinėjame po savo miestą, bet, ko gero, retai susimąstome, kad prieš šimtą ar net kelis šimtmečius šiomis gatvėmis ir takais keliavo visai kiti žmonės. Vyko kitoks gyvenimas – gyvenimas, kurį dabar vadiname istorija. Kažkas XVII amžiuje ėjo į pamaldas 1620 metais pastatytoje bažnyčioje, o kažkas meldėsi trimis metais jaunesnėje sinagogoje, minėjo 1660 metais miestui suteiktas Magdeburgo teises ir herbą.

Kuo gyveno to meto vilkaviškiečiai? Apie ką svajojo? Kokius drabužius dėvėjo, kokį maistą valgė, kokias dainas dainavo, kokias giesmes giedojo? Ar nesinorėtų šiltą pavasario popietę atsidurti tų dienų Vilkaviškyje, pasivaikščioti po miestą, išgirsti vietinio miestelėno gyvenimo istoriją, susipažinti su mūsų istoriniu bei kultūriniu paveldu ir bent vieną dieną tapti viso to dalimi? Aš norėčiau. Išgirsti apie gaisrus, net penkis kartus per XVII-XVIII amžius niokojusius Vilkaviškį, užsukti į parapinę mokyklą ir susipažinti su mokytoju bei jo mokiniais. Kaip vyko tuometinės pamokos, kokius metodus naudojo, kokius tikslus kėlė? Ar mokiniai klausė savo mokytojo, ar krėtė šunybes kaip ir šiandien?

O ką gi senoji Vilkaviškio turgavietė? Tikriausiai ten verda gyvenimas, mezgasi santykiai, kuriasi pažintys. Kad tik galėtume pasivaikščioti po ją ir išgirsti, ką žmonės kalba...

Labiausiai norėčiau atsidurti 1820-ųjų birželį kažkur netoli Napoleono armijos apsistojimo vietos ir bent viena akimi žvilgtelėti į legendinį karvedį...

Girdžiu dundant traukinį... Jis važiuoja naujai, 1861 metais nutiestu geležinkeliu „Vilkaviškis-Kybartai“. O ne... Tai skamba mano išmanusis telefonas, grąžinantis mane į 2024-uosius... Trumpa buvo mano kelionė mintimis į senąjį Vilkaviškį, tačiau grįžau iš jos kupina didžiulio noro sužinoti kuo daugiau apie savo miesto istorinį ir kultūrinį paveldą.